Kultūra, istorija ir kalba

Kas yra kultūra: reikšmė, kasdieniai ir Lietuvos pavyzdžiai

Kultūra apima ne tik meną: daiktus, vertybes, žinias ir gyvenimo būdus. Aiškus palyginimas, paveldo pavyzdžiai ir keturi klausimai kasdienybei.

DI sukurta iliustracija: keraminis dubuo, knyga ir audimo šaudyklė, simbolizuojantys kultūros raišką.
DI sukurta iliustracija.

Kultūra – žmonių ir bendruomenių kuriamų bei perduodamų reikšmių, vertybių, gyvenimo būdų ir raiškos formų visuma. Ji apima meną ir literatūrą, tačiau taip pat kalbą, papročius, kasdienius įgūdžius, bendravimo būdus ir daiktams teikiamas prasmes. Todėl kultūra vyksta ir koncertų salėje, ir šeimoje, ir bendruomenės gyvenime.

Žodis vartojamas skirtingai. Sakydami „miesto kultūros renginiai“ dažniausiai turime omenyje meno bei kūrybos veiklą. Kalbėdami apie visuomenės kultūrą žvelgiame plačiau. O „elgesio kultūra“ nusako konkrečią sritį. Norint suprasti tekstą ar klausimą, pirmiausia verta išsiaiškinti, kokia reikšme žodis pavartotas.

Kultūra plačiąja prasme

UNESCO visuotinėje kultūrų įvairovės deklaracijoje kultūra siejama su visuomenės ar grupės materialiniais, dvasiniais, intelektiniais ir emociniais ypatumais. Ši samprata apima ne tik menus, bet ir gyvenimo būdą, vertybes, tradicijas bei tikėjimus.

Paprastai tariant, svarbus ne vien sukurtas daiktas ar kūrinys. Svarbu, kaip jis naudojamas, ko žmonės išmoksta ir ką jis jiems reiškia. Pavyzdžiui, dubuo yra daiktas, bet jo gamybos įgūdžiai, raštai ir naudojimo papročiai padeda pamatyti platesnį kultūrinį kontekstą.

Kultūra neapsiriboja viena karta ar vienu laikotarpiu. Žmonės perima ankstesnius būdus veikti, juos keičia ir kuria naujus. Todėl kultūros pažinimas nėra vien senų objektų išvardijimas: reikia domėtis ir šiandienos gyvenimu.

Materialinė ir dvasinė kultūra: kuo skiriasi?

Šis skirstymas padeda nagrinėti skirtingus kultūros aspektus. Materialinė pusė apima daiktus ir sukurtą aplinką, o dvasinė – idėjas, vertybes, žinias, pasakojimus bei papročius. Tačiau gyvenime jos dažnai susijusios.

Aspektas Pavyzdys Ko dar paklausti?
Daiktas ir aplinka. Keraminis indas, knyga, pastatas. Kas ir kaip sukūrė, kam naudojo?
Žinios ir įgūdžiai. Audimo būdas, dainavimo mokėjimas. Kaip išmokstama ir perduodama?
Prasmės ir papročiai. Šventės eiga, šeimos pasakojimas. Ką tai reiškia dalyviams?
Meninė raiška. Daina, spektaklis, skaitmeninis kūrinys. Kokias patirtis ir idėjas perteikia?

Knygos pavyzdys: jos popierius, įrišimas ir spauda yra materialūs. Kalba, pasakojimas ir skaitytojų suteikiamos reikšmės nėra vien popieriaus savybės. Ta pati knyga leidžia nagrinėti abu aspektus, todėl neverta kiekvieno reiškinio griežtai įsprausti į vieną dėžutę.

Kuo kultūra skiriasi nuo kultūros paveldo?

Kultūra yra platesnė už paveldą. Paveldas susijęs su tuo, ką žmonės atpažįsta kaip paveldėtą ir vertą perduoti. Tačiau dabarties kūryba ir naujai besiformuojantys bendravimo būdai taip pat priklauso kultūros gyvenimui.

Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija nematerialų kultūros paveldą aiškina per bendruomenių pripažįstamas praktikas, raišką, žinias ir įgūdžius. Jie perduodami iš kartos į kartą ir nuolat atkuriami. Vadinasi, gyvasis paveldas nėra vien muziejuje laikomas daiktas ar įraše užfiksuotas garsas.

Norint išsaugoti amatą, svarbu ne tik pasilikti jo gaminį. Reikia, kad žmonės mokėtų gaminti ir galėtų perduoti mokėjimą. Tai padeda suprasti skirtumą tarp rezultato saugojimo ir veiklos tęstinumo.

Konkretūs Lietuvos pavyzdžiai

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sąrašuose pateikiamos kryždirbystė ir kryžių simbolika, dainų ir šokių šventės Baltijos šalyse, lietuviškos sutartinės bei šiaudinių sodų tradicija. Tai padeda pamatyti skirtingas raiškos formas, bet nėra visas Lietuvos kultūros turinys.

Sutartinių apraše akcentuojamas muzikos, teksto ir judesio ryšys. Čia svarbi ir daina, ir mokėjimas ją atlikti kartu. Todėl sutartinę pažįstame išsamiau, kai ne vien perskaitome jos pavadinimą, bet ir pasiklausome atlikimo bei sužinome apie atlikėjus.

Šie pavyzdžiai taip pat primena, kad kultūrą kuria ir palaiko žmonės. Oficialus pripažinimas gali atkreipti dėmesį į vertybę, tačiau jos tęstinumas priklauso ir nuo kasdienės praktikos, mokymosi bei dalyvavimo.

Ar kultūra yra tik menas ir mandagumas?

Menas yra svarbi kultūros dalis, tačiau ne visas jos turinys. O mandagus bendravimas – vienas elgesio vertinimo aspektų. Visuomenės kultūros tyrimas negali apsiriboti klausimu, ar žmogus lankosi teatre ir laikosi etiketo.

UNESCO kultūrinio ir meninio ugdymo gairėse aptariama raiška žodžiais, garsais, vaizdais, judesiu, objektais ir skaitmeninėmis medijomis. Tai padeda įtraukti ir šiuolaikines formas, o ne priešinti „senąją kultūrą“ šiandienos kūrybai.

Kultūrų skirtumų pažinimas taip pat nereiškia, kad bet kokį veiksmą galima pateisinti tradicija. UNESCO deklaracija pagarbą kultūrų įvairovei sieja su žmogaus teisėmis. Pažinti reiškinį ir pritarti kiekvienai jo praktikai nėra tas pats.

Kaip kultūrą atpažinti kasdienybėje?

Pasirinkite vieną artimą reiškinį: šeimos šventę, vietos pasakojimą, dainą ar rankų darbo daiktą. Tada pamėginkite jį aprašyti pagal keturis klausimus:

  1. Kas vyksta arba sukuriama? Įvardykite konkrečią veiklą ar objektą.
  2. Ką tai reiškia žmonėms? Atskirti savo spėjimą nuo dalyvių paaiškinimo padės pokalbis.
  3. Kaip to išmokstama? Pasidomėkite šeima, mokytoju, bendruomene ar kitais šaltiniais.
  4. Kas keičiasi? Palyginkite kelių kartų patirtis, nelaikydami vieno žmogaus pasakojimo visų patirtimi.

Toks mažas tyrimas padeda pereiti nuo migloto „tai mūsų kultūra“ prie konkretaus paaiškinimo. Jei pasakojate apie kitą bendruomenę, ieškokite jos pačios balsų ir nepaverskite vieno pavyzdžio stereotipu apie visus žmones.

Dažniausi klausimai

Ar kultūra ir tradicija yra tas pats?

Ne. Tradicijos yra perduodamos praktikos bei reikšmės, o kultūra apima ir dabarties kūrybą, gyvenimo būdus bei pokyčius.

Ar kultūra egzistuoja tik muziejuose ir renginiuose?

Ne. Ją galima pažinti ir per kalbą, kasdienius įgūdžius, šeimos pasakojimus, bendruomenės papročius ir šiuolaikinę kūrybą.

Buvo naudinga? Pasidalink.